Eilėraštis, kiek išminties paslėpta tarp eilučių… Šiandien buvo ta diena kaip pasakiau sa patyliukais „vau“. Sustojau akimirkai pamąstyti, po to dar porą kartų perskaičiau jį. Po to persirašiau į savo dienoraštį, kad visada kaip reiks galėčiau aš prie jo sugrįžti.
Tai Khali Gibran eilėraštis apie upę, kur tiek daug išminties slypi pasakytos tarp eilučių. Tad ilgai nieko ir nelaukdamas noriu su tavimi juo pasidalinti.
Sakoma, kad prieš įtekėdama į jūrą
upė dreba iš baimės.
Ji žiūri atgal į nueitą kelią,
nuo kalnų viršūnių,
ilgą vingiuotą kelią, kertantį miškus ir kaimus.
O priešais save
ji mato tokį didžiulį vandenyną,
kad į jį įtekėti
atrodo kaip niekas kitas, tik amžinai išnykti.
Bet kito kelio nėra.
Upe negali grįžti atgal.
Niekas negali grįžti atgal.
Grįžti atgal yra neįmanoma.
Upei reikia rizikuoti
ir įtekti į vandenyną,
nes tik tada baimė išnyks,
nes ten upė supras,
kad ji ne išnyks vandenyne,
bet taps vandenynu.
Vau, tikrai vau, net šiurpas nueina kūnu skaitant šias eilutes. Visa tai galima puikiai pritaikyti ir savo gyvenimui. Juk baimė prieš transformaciją yra natūrali. Ją jaučiame artėjant dideliems pokyčiams ar žengdami į nežinomas gyvenimo sritis.
Mes augame kiekvieną dieną, stengiamės būti geriausia savo versija kokia tik galime būti, tad kelio atgal nėra. Gyvendami praeitimi, mes tik stabdysime augimą. Bėgsime tam, kad stovėtume vietoje. Dėl to visa savo esybe turime eiti į priekį.
Pasiduodami nežinomybei ir nebijodami rizikuoti mes pasieksime visai kitokias platybes. Tai, kas atrodo kaip praradimas ar senojo išnykimas, dažnai yra tik plėtra į naująjį save. Upė neišnyksta vandenyne, ji tampa vandenynu.
Ši istorija yra mūsų istorija.
Taigi, į kokį vandenyną bijai žengti tu? Jei nori, gali drąsiai pasidalinti komentaruose. 🙂