Šiandien keista diena… Diena kaip nieko nesinori ir kiekvienas dalykas darosi nuobodus ir neteikia džiaugsmo. Gal tai perdegimas, o gal tik už lango apsiniaukęs ir niūrus oras.
Pastaruoju metu toks jausmas, kad visi kažko tik iš manęs nori ir kaip maži vampyrai siurbia lašas po lašo energiją.
Kaip žiurkėnas užsisukęs bėgimo ratelyje gyvenu šiandien.
Rašant šiuos žodžius atplaukia mintis, kaip pavienis debesėlis ir paklausia: kada paskutinį kartą buvai kur išėjąs į gamtą?
Geras klausimas. Nepamenu. Jau senokai. Gamta, tai vienas iš teigiamų dalykų kur galiu pabūti vienas ir pasisemti energijos. Tad reiktų vėl suplanuoti greitu laiku pasivaikščiojimą miške.
Bet pagrindinis dalykas apie kurį noriu pakalbėti, tai vienas sakinys kurį šiandien perskaičiau Haruki Murakami knygoje „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“
Mano manymu, pasibaigus jaunystei, gyvenime, šiaip ar taip, ateina toks metas, kai reikia susidėlioti prioritetus. Paskirstyti laiką ir energiją, numatyti eiliškumą. Jeigu nesusidarysi tokios griežtos sistemos, gyvenimas praras atramos tašką, neteks pusiausvyros.
Kaip iš patrankos šovė mintis, kad pastaruoju metu turiu per daug idėjų ir dalykų kuriuos noriu įgyvendinti, per daug veikos kuri konkuruoja viena su kita. Prastai planuoju savo laiką ir jo neginu visomis būtiniausiomis priemonėmis, ko pasekoje mano laisvą laiką suplanuoja kiti…
Dažnai atrodo, kad viskas yra svarbu ir toks jausmas, kad galiu nuversti visus kalnus ir viską įgyvendinti, bet realybė yra visai kitokia. Ji žiauri ir kartais negailestinga.
Tad reikia susidėlioti prioritetus ir nebandyti užkariauti pasaulio visuose kampuose. 🙂
Dėl to dabar dirbu prie vieno asmeninio projekto „LifeOS“. Jei nori daugiau apie jį sužinoti parašyk komentarą.